Iki 2022 metų pabaigos likus vos kelioms savaitėms Šilutės Hugo Šojaus muziejus visuomenei pristatė naują leidinį „Klaipėdos krašto konditerijos atradimai. Kepiniai“. Kaip jau liudija pats pavadinimas – tai senųjų Mažosios Lietuvos krašto kepinių receptų knyga.
Be įprastų istorinių krašto praeitį pasakojančių eksponatų, muziejus turi ir turtingą raštijos fondą. Prieš keletą metų muziejininkų dėmesys jame nukrypo į Petreliuose (netoli Kukorų) gyvenusios Hertos Gelszus ranka vokiškai XIX a. pabaigoje užrašytų maisto gaminimo receptų sąsiuvinį. Jie istorikams pasirodė įdomūs bei saviti, tad buvo nuspręsta juos išleisti. Taip 2019 m. pasirodė knyga „Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai“. Beveik penki šimtai joje pateiktų įvairiausių receptų paneigė iki šiol kai kur sklandžiusį mitą, kad šio krašto gyventojų kasdienis valgis buvo gana primityvus.
Naujojo leidinio „Klaipėdos krašto konditerijos atradimai. Kepiniai“ pagrindu tapo taip pat Šilutės muziejaus fonduose saugomo XIX a. datuota nežinomo savininko ar savininkės konditerijos receptų rankraštis. Dailiu gotišku šriftu jame buvo surašyti 65 kepinių bei desertų receptai. Šalia jų ir keletas nesaldžių patiekalų, tokių, kaip žuvies majonezas, gaminimo būdai.
Kaip įžangoje rašo šio projekto iniciatorė ir rengėja, Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskskaitė, ši knygelė svarbi aktualizuojant penktojo mūsų šalies Mažosios Lietuvos etnografinio regiono unikalumą. Juo labiau į jo praeitį pažiūrėjus per savitą ir tikrai turtingą kulinarinį paveldą. Nes būtent kepiniai nuo aštuoniolikto amžiaus, kuomet jame apsigyvenę išeiviai iš Šveicarijos atidarė pirmąsias konditerines manufaktūras, ir garsino kraštą. Pagal Europoje tuomet vyravusią madą, visame Klaipėdos krašte plito bei populiarios darėsi ir konditerinės parduotuvės, kavinės, cukrainės, kuriose burdavosi žmonės ir švęsdavo įvairias šventes. Kepinių tradicija gyvavo ir dažno klaipėdiškio namuose. Nors, greičiausiai, kiekvieną dieną pyragaičiai ir nebuvo kepami, tačiau savo svečius jie vaišindavo įvairiais keptais keksais, sausainiai, pyragėliais ar net šventiniais tortais. Tad naujuoju leidiniu „prikelti“ senieji receptai turėtų ne tik pasitarnauti pabrėžiant buvusį Klaipėdos krašto unikalumą, bet ir paįvairinti dabartinių kepinių meniu.
Be receptų leidinyje yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriaus Rimvydo Laužiko straipsnis „Mažosios Lietuvos saldumynų istorijos“. Jame į maistą autorius pažiūrėjo per pagrindinius skonius – rūgštumą, saldumą, kartumą ir sūrumą. Trumpai bet turiningai aptaręs tai, R. Laužikas labiau atkreipia dėmesį į kepinius, kurių dauguma yra ir buvo saldūs konditeriniai gaminiai. Išanalizavęs rankraštyje rastus receptus bei žinodamas kitų kraštų ar regionų kepinius, profesorius pastebi, kaip gražiai čia sąveikauja dvi – lietuviška ir vokiška – kulinarinės erdvės šiame specifiniame Rytų Prūsijos regione. Per jį lietuviškos maisto gaminių įtakos keliavo į vakarus, o vokiškos – į rytus. Ir ne tik patiekalų, bet į pavadinimų pavidalu (meschkines, spirgel, schuppnis). Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje receptų knygelėje ne tik lietuvių ir vokiečių kulinariniai sluoksniai sąveikauja, bet ir persipynęs Europos gastronomijos tinklas.
Kepinių pavadinimai čia pateikti lietuvių ir vokiečių kalbomis. Visur nurodyti gaminių ingredientų sudėtis, proporcijų dydžiai bei pateiktas pats gamybos būdas. Todėl visus čia esančius receptus pasigaminti gali visi įsigiję šią knygelę. O tai padaryti galima Šilutės H. Šojaus muziejuje. Receptus į lietuvių kalbą išvertė Darius Barasa, knygelę išleido Klaipėdos leidykla „Libra Memelensis“. Leidėjas parinko viršelio stilių panašų į prieš penketą metų išėjusio „Klaipėdos krašto kulinarinio paveldo atradimai“. Ir tai nėra vien mandagus sugretinimas – Šilutės muziejininkai jau planuoja kitą panašų leidinuką. Tad per keletą metų garsaus dvarininko H. Šojaus dvare įsikūrę muziejininkai turėtų turėti visą seriją istorinių kulinarinių leidinių seriją. Knygos leidimą parėmė Lietuvos Kultūros taryba bei Šilutės rajono savivaldybė.