Mackus A. - Jo yra žemė - 2017
Nauja
Algimantas Mackus (1932–1964) – poetas, kritikas, eseistas, vienas
tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė
pradžios mokyklą. 1944 m. Mackų šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Gyveno
pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m.
pavasį emigravo į JAV. Kurį laiką dirbo darbininku. Baigė aukštąjį
mokslą (studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete –
psichologiją ), buvo aktyvus išeivijos gyvenimo dalyvis.
Nuo 1954 m. – lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo liberaliųjų
akademinių organizacijų „Šviesa" ir „Santara" veikloje, paskutinysis
akademinio „Šviesos" sambūrio, dar nesusijungusio su „Santara",
pirmininkas. Išleido eilėraščių rinkinius „Elegijos" (1950), „Jo yra
žemė" (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai" (1962,
Vinco Krėvės premija). Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B"
(1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo
išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Žuvo
autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje.
A. Mackus – centrinė bežemių kartos figūra. Jo poezija sutelkta į būties
prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri yra taip
pasikeitusi, kad tradicininiais žodžiais nebegalima jos aprašyti.
Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti A. Mackus pasitelkia
„neornamentuotą kalbą" – kalbą, kurioje vengiama tradicinių puošmenų,
stengiamasi išardyti, pakeisti priešingomis įprastines poetinių
įvaizdžių reikšmes. Jo „neornamentuota kalba" – tai drastiškų epitetų,
antitezių, sintaksinių inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo
kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili, hermetiška poetinė kalba, kuri jau
pačia struktūra prabyla apie egzilo būties vienatvę, nevaisingą
egzistenciją, literatūros tremtyje („literatūros be skaitytojo") likimą.
A. Mackaus neornamentuotos kalbos stilistika padarė stiprią įtaką
Lietuvos poezijai.