Golsvortis Dž. - Forsaitų saga. 2 dalys - 1992

Kad Johno Galsworthy „Forsaitų saga“ yra meno kūrinys, jau žinojau maždaug penktoje klasėje, kai sulaukiau reikiamo amžiaus cenzo pereiti iš bibliotekos vaikiškojo skyriaus į paaugliškąjį. Begyvenant tarp lentynų, vis akis užkliūdavo už dviejų didžiulių, savo storiu gąsdinančių, sagos tomų. Pirmas bandymas įveikti nors penktadalį „Forsaitų sagos“ buvo nesėkmingas. O štai pernai, „Vagai“ perleidus visą sagą, ėmiausi seniai apleisto reikalo ir užpildžiau dar vieną išsilavinimo spragą: trys „Forsaitų sagos“ romanai įveikti. Tiek, kad kažkada jie tilpo į vieną knygą, o dabar „Savininkas“, „Kilpoje“ ir „Išnuomojama“ išleisti trimis atskiromis. Ši saga verta visų apibūdinimų, kuriuos jai lipina, pradedant „klasika“, „šedevras“, „verta Nobelio“ (Galsworthy jį gavo 1932 m.) ir baigiant „klasikinio romano pavyzdys“, „aktuali šiandien“. Pastarasis kriterijus man arčiausiai širdies: nemėgstu knygų, kurias skaitant turi persukti smegenis, kad įsijaustum į aprašomo laikmečio situaciją, kitaip turi skaitalą mest šalin, arba perskaitęs trūktelt pečiais – „šit kaip anksčiau buvo“. Daug smagiau skaitosi, kai prieš šimtmetį parašytas kūrinys aktualus ir dabar. Tokia yra „Forsaitų saga“. Forsaitų šeima – tai ne tėvas ir motina su vaikais, tai – ištisos palikuonių kartos, priklausančios Anglijos viduriniojo luomo viršūnėms. Visu Forsaitus jungia turto kultas ir savininkiškumo jausmas. Jie į meilę žiūri lyg į tymus, kuriais persergama ikivedybiniame periode ir atsikratoma visiems laikams. Tolimesnis gyvenimas – tai nuosavybės išlaikymas ir didinimas. ..