Bučas J. - Kuršių nerijos nacionalinis parkas - 2001
Bėgant laikui tauta keičia kraštovaizdį ir palieka jame savo istorijos bei kultūros žymių. Intensyvėjant kraštovaizdžio permainoms darosi vis sunkiau išsaugoti tuos praeities pėdsakus, kurie prarado savo socialinį aktualumą, tačiau yra reikšmingi kaip tautos istorijos ir kultūros liudytoja iir kaip krašto savitumo bei kultūrinio identiteto ištekliai. Tokioms vertybėms išsaugoti bene daugiausia vilčių teikia nacionaliniai parkai, kurie XX a. tapo patikimiausiomis saugyklomis to kas Žemėje unikalu ir gali sunykti.
Serijinio leidinio „Kultūros paveldas Lietuvos nacionaliniuose parkuose" autorius laikosi požiūrio, kad kultūros paveldą sudaro visas po Nepriklausomybės atkūrimo paveldėtas praeities palikimas ir kad medžiaginio paveldo nekilnojamosios formos yra ne kas kita, kaip etnoso dvasinio gyvenimo raiška aplinkoje. Todėl šis leidinys paskirtas nekilnojamajam kultūros paveldui, kaip sukultūrinto kraštovaizdžio vertybėms. Jų įvertinimui ir apsaugai leidinyje skiriama bene daugiausia vietos.
Propaguojamos nuostatos, kad kultūros vertybių apskaita neturi priklausyti nuo apsaugos galimybių ir privalo įvardyti visas turimas vertybes, o jų apsaugos užmojai bei būdai turi būti pagrįsti ne tik sociokultūriniais interesais, bet ir valstybės ekonominėmis išgalėmis. Leidinyje siūloma kultūros vertybių apsaugą įtraukti į krašto kompleksinį tvarkymą ir laikytis principo - kurti naują saugant seno vertę. Tai parodyta Kuršių nerijos nacionalinio parko pavyzdžiu.