Makine A. - Prancūziškas testamentas - 2007

4.60€
  • Be mokesčių: 4.60€
  • Prekės kodas: groz-41
  • Prieinamumas: 1
naujaRomanas – tarsi gyva iliustracija to naivaus svaigimo dėl viso, kas prancūziška, kuris jau ne vieną šimtmetį būdingas daugelio Rytų Europos šalių inteligentijai. Autorius savo kailiu išbandė knygoje aprašomą „virtimą prancūzu“ – nuvykęs į Prancūziją, gyveno kaip benamis, stropiai rašydamas romanus nepriekaištingai išmokta prancūzų kalba. Galiausiai už juos gavo kone visas svarbiausias Prancūzijos literatūrines premijas. Kuo gi niekam nežinomas rusų prozininkas taip sužavėjo prancūzų leidėjus ir skaitytojus? Skaitant romaną tarsi viskas atrodytų savo vietose: truputį idiliška vaikystė ir jos svajonių žlugimas susidūrus su nešvaria, negražia tikrove, idealizuotos močiutės, „pasakų“ apie Prancūziją sekėjos, „demaskavimas“, senovės Prancūzija jautraus, „neprijaukinto“ berniuko vaizduotėje ir šiurkšti, šokiruojanti Rusija, kurioje tarsi per jėgą tęsiasi jo dabartis. Visi kontrastai puikiai sudėlioti, simboliai akivaizdūs: dviejų motinų ir dviejų tėvynių sūnus gyvena prieštaringu istoriniu laikotarpiu, kai džiugi tarybinės pažangos regimybė maskuoja kraupius suluošintus nekaltų žmonių likimus. Turtingas berniuko fantazijos pasaulis nuostabiai gražus – jį pažįstame daugiausia iš nuotraukų, apie kiekvieną autorius gali pasakoti per ištisus kelis puslapius. Ir kartu jis suvokia savo susidvejinusią sąmonę: jo viduje gyvena „antrininkas“, aiškinantis skaudinančius reiškinius romantikui paaugliui įprastiniu būdu, bandantis sutaikyti jį su neišvengiama tikrove. Kontrastai būdingi ne tik vaizdiniams, bet ir romano kalbai. Pakylėtas, tarsi dainuojantis pasakojimo tonas labai nesiderina su nešvaria aplinka (personažo namai stepėje – vienintelė skaisti oazė). Toks pat nelogiškas autoriaus pavyzdinis patriotizmas: mylėdamas baisią ir negražią Rusiją, jis vis dėlto veržiasi į savo išsvajotą Prancūziją. Ir tas jo vidinis „antrininkas“ tarsi mato tėvynę prancūzo akimis: siekia viską logiškai paaiškinti, šaltai sudėlioti į lentynėles, aprašyti kraupokas Rusijos realijas – komunalinius butus, lagerius, piliečių persekiojimus – racionaliu, puikiu, įmantriu stiliumi. Šie aprašymai atrodo keisti ir dirbtinoki, ypač jei skaitytojas nusimano apie SSSR gyventojų buitį (kurią daugiau ar mažiau pažįstame iš giminių pasakojimų). Visas tas varganas gyvenimas pateikiamas vakarietiškai mąstantiems gerokai „sukramtytas“, o paauglio samprotavimai apie jo išrastą „tarpukalbę“ skamba kaip intelektualūs paistalai...

nauja

Romanas – tarsi gyva iliustracija to naivaus svaigimo dėl viso, kas prancūziška, kuris jau ne vieną šimtmetį būdingas daugelio Rytų Europos šalių inteligentijai. Autorius savo kailiu išbandė knygoje aprašomą „virtimą prancūzu“ – nuvykęs į Prancūziją, gyveno kaip benamis, stropiai rašydamas romanus nepriekaištingai išmokta prancūzų kalba. Galiausiai už juos gavo kone visas svarbiausias Prancūzijos literatūrines premijas. Kuo gi niekam nežinomas rusų prozininkas taip sužavėjo prancūzų leidėjus ir skaitytojus? Skaitant romaną tarsi viskas atrodytų savo vietose: truputį idiliška vaikystė ir jos svajonių žlugimas susidūrus su nešvaria, negražia tikrove, idealizuotos močiutės, „pasakų“ apie Prancūziją sekėjos, „demaskavimas“, senovės Prancūzija jautraus, „neprijaukinto“ berniuko vaizduotėje ir šiurkšti, šokiruojanti Rusija, kurioje tarsi per jėgą tęsiasi jo dabartis. Visi kontrastai puikiai sudėlioti, simboliai akivaizdūs: dviejų motinų ir dviejų tėvynių sūnus gyvena prieštaringu istoriniu laikotarpiu, kai džiugi tarybinės pažangos regimybė maskuoja kraupius suluošintus nekaltų žmonių likimus. Turtingas berniuko fantazijos pasaulis nuostabiai gražus – jį pažįstame daugiausia iš nuotraukų, apie kiekvieną autorius gali pasakoti per ištisus kelis puslapius. Ir kartu jis suvokia savo susidvejinusią sąmonę: jo viduje gyvena „antrininkas“, aiškinantis skaudinančius reiškinius romantikui paaugliui įprastiniu būdu, bandantis sutaikyti jį su neišvengiama tikrove. Kontrastai būdingi ne tik vaizdiniams, bet ir romano kalbai. Pakylėtas, tarsi dainuojantis pasakojimo tonas labai nesiderina su nešvaria aplinka (personažo namai stepėje – vienintelė skaisti oazė). Toks pat nelogiškas autoriaus pavyzdinis patriotizmas: mylėdamas baisią ir negražią Rusiją, jis vis dėlto veržiasi į savo išsvajotą Prancūziją. Ir tas jo vidinis „antrininkas“ tarsi mato tėvynę prancūzo akimis: siekia viską logiškai paaiškinti, šaltai sudėlioti į lentynėles, aprašyti kraupokas Rusijos realijas – komunalinius butus, lagerius, piliečių persekiojimus – racionaliu, puikiu, įmantriu stiliumi. Šie aprašymai atrodo keisti ir dirbtinoki, ypač jei skaitytojas nusimano apie SSSR gyventojų buitį (kurią daugiau ar mažiau pažįstame iš giminių pasakojimų). Visas tas varganas gyvenimas pateikiamas vakarietiškai mąstantiems gerokai „sukramtytas“, o paauglio samprotavimai apie jo išrastą „tarpukalbę“ skamba kaip intelektualūs paistalai.

Parašyti įvertinimą

Please login or register to review